„Dvasingumas“ yra svarbus žodis. Žmogus, užčiuopęs autentiško dvasinio gyvenimo pradus, vertina juos kaip fundamentalią savo gyvenimo realiją. Tikras dvasinis gyvenimas daro žmogų laimingą. Tačiau į dvasingumo sąvoką galima sukrauti daugybę paviršutiniškų, lėkštų, o kartais ir pavojingų prasmių. Blogai suvoktas dvasingumas gali tapti destruktyvus žmogaus asmenybei ir netgi sukelti socialinių katastrofų. Kadangi pastaruoju metu net iš aukštų politinių tribūnų ima girdėtis kalbų apie dvasingumą, turime pasiaiškinti kai kuriuos pagrindinius dalykus apie šią sąvoką. Pabandykime įvardinti, kas dvasingumas nėra, kad imtų ryškėti tikroji jo prasmė.
Dvasingumas nėra ideologija. Savo galvose visi turime susiformavę kokį nors gražių idėjų rinkinį – katalikišką ar budistišką, tautišką ir humanistinį. Savo idėjomis didžiuojamės, jomis karštai tikime ir kalbame apie jas pašnekovams. Ir dažnai tą gražių teorinių idėjų rinkinį tapatiname su dvasingumu. Tačiau idėjos nėra dvasingumas. Idėjos gali būti teisingos, tačiau tol, kol jos yra tik mūsų prote, jos lieka gyvenimo paviršiuje, nors mūsų vaizduotė iš idėjų gali būti susikūrusi grandiozinės ir visą pasaulį paaiškinančios sistemos vaizdinį. Deja, dvasingumas siekia kur kas giliau nei teorinės tiesos. Jis apima visą žmogaus asmenį. Jis yra patiriamas, o ne tik mąstomas.
Tačiau dvasingumas taip pat nėra moralizavimas. Moralinių normų laikymasis neišsemia dvasingumo, o būna atvejų, kai dvasingumui prieštarauja. Dažnai manoma, kad būti dvasingam – tai savo idėjas įkūnyti praktikoje, gyventi pagal tai, kuo tiki. Teoriškai tai – teisingas manymas, bet realiame gyvenime jis gali neturėti nieko bendro su dvasingumu. Jeigu idėjų įkūnijimą praktikoje suvoksime kaip mechaninį moralinių nuostatų vykdymą, būsime toli nuo autentiško dvasingumo. Jėzus aršiai kritikavo fariziejus. Dvasingumas yra iš asmenybės gelmės kylantis, realiai išgyvenamas gerumas, kuris gali reikštis aukščiausiais moraliniais aktais, bet ne moraliniu automatizmu. Moralizavimas, t. y. reikalavimas gyventi pagal kokias nors idėjas, negalvojant apie žmogaus širdį, yra dvasinė diktatūra, o ne dvasingumas.
Todėl dvasingumo negalime tapatinti su socialine norma. Kai kas dvasingumą norėtų įvesti į piliečių gyvenimą įstatymais. Tai – šiurkštus sričių painiojimas. Istorija liudija, kad taip suvokiamo dvasingumo ir politikos sąsajos yra nepaprastai pavojingos. Dvasingumas yra susijęs su giliausiu žmogaus intymumu, subtiliausia pasaulio pajauta ir suvokimu, jis visada reiškiasi per laisvę ir polėkį. O politika paliečia tik išviršinius, gremėzdiškus, dažnai dirbtinius gyvenimo sluoksnius, ji normuoja žmonių veiklą privalomais įstatymais. Supainiojus dvasingumą ir politiką, atsiranda rizika dvasinius žmogaus gyvenimo dėsnius užkrėsti paviršutiniškumu, gremėzdiškumu, dirbtinumu, tai reiškia – sunaikinti dvasingumą. Įstatymais neįvesi meilės, nepriversi įgyti gilaus pasaulio suvokimo, būti laimingam. Politika privalo sudaryti sąlygas dvasiniams žmonių polėkiams, bet negali šių polėkių versti įstatymais. Visada, kai politikai griebdavosi įstatymo, siekdami piliečius paversti dvasingais, visuomenė tapdavo veidmainiška, psichologinė atmosfera – tragiška, o vidinės įtampos galiausiai išsiliedavo kraujo upeliais. Dvasingumo, religijos, socialinių normų ir politikos santykių klausimas yra be galo svarbus, perpildytas nesusipratimų ir jį turi rimtai apmąstyti daugelis piliečių, ypač dvasininkai ir politikai. Juo pasisakyti dar teks ne kartą. O čia tik pakartojau tai, kas yra laikoma didžiuoju krikščionybės nuopelnu – religijos ir politikos atskyrimo principą, nors jo, deja, dažnai nesilaikė patys krikščionys.
Gilinantis į intymesnį žmogaus lygmenį, svarbu suvokti, kad dvasingumas nėra psichologinis superego. Žmonės nesąmoningai tapatina dvasingumą ir įvairius psichologinius kompleksus, galbūt nuo vaikystės psichikoje įsirašiusias programas. Polinkis į savęs kaltinimą, perfekcionizmas, įtampas keliantis pareigos suvokimas, per dideli reikalavimai iš savęs ir iš aplinkos, baimė būti blogam, padaryti kažką ne taip, laikyti save nevertu meilės ar laimingo gyvenimo – dažnai šie superego balsai yra tapatinami su gėrio, su sąžinės balsu, taigi su dvasingumu. Bet vykdyti savo superego nurodymus, pvz., perfekcionistiškai ir su įtampa atlikti savo pareigas ar save nuolatos kaltinti, neturi nieko bendro nei su dvasingumu, nei su tikra sąžine. Autentiškas dvasingumas yra anapus superego. Jis kyla iš kur kas fundamentalesnių dvasinių sluoksnių, glūdinčių žmoguje. Dvasingumas atsiranda, užčiuopus šiuos sluoksnius – tą fundamentalųjį aš, kuris nėra superego.
Pagaliau dvasingumas nėra pasaulio atsižadėjimas. Dvasingumas yra destruktyvumo, bet ne pasaulio atsisakymas. Destruktyvumas kyla iš patologinio koncentravimosi apie savo netikrą, dirbtinai suformuotą asmenybę (iš egoizmo), iš beprasmybės pajautos, banalumo, paviršutiniškumo. Gerai suvoktas dvasingumas leidžia išvengti šių fenomenų. Bet jis tai padaro ne uždarydamas žmogų nuo pasaulio, į kokį nors savo vidinį kalėjimą, bet atvirkščiai – vienu metu atverdamas žmogų ir savo paties, ir pasaulio giliausioms prasmėms. Dvasingas gali būti ir asketas, ir milijonierius. Jie abu sugebės džiaugtis tikro (ne dirbtinio) pasaulio tikrove, ne tik jos dvasine, bet ir materialia dimensija. Dvasingumas – tai tikrojo žmogaus aš ir giliųjų pasaulio prasmių koreliacija (jungtis). Dvasingumas yra tikrovės, tokios kokia ji yra, o ne mūsų egoistinių protų sugadintos, pagava.
Dr. Povilas Aleksandravičius, MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas
Komentaras, skaitytas LRT „Mažosios studijos“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“
Povilas Aleksandravičius
